Įsivaizduokime, testo metu reikia atsiminti anglų gamtininko, sukūrusio evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją, pavardę. Apie jį buvome skaitę, kelis kartus girdėję pamokų metu. Ar įmanoma pasakyti, kaip mokymasis prasideda?

Atsakydama į šį klausimą remsiuosi išmokimo stadijomis pagal Fiurstą. Jis formuodamas savo teoriją, išskyrė 3 stadijas apie tai, kaip neuronų lygmenyje žmogus mokosi. Paminėtą Č. Darvino pavyzdį pritaikysiu pasakodama apie šias stadijas. Taigi, pirmosios stadijos metu susiformuoja tinklas neuronų, kurie įsižiebia pirmą kartą išgirdus gamtininko pavardę. Mokinys dar nežino, nei kas šis žmogus, nei kuo jis žymus. Pirmosios stadijos metu vyksta tik atpažinimas. Stadijos pabaigoje mokinys geba atpažinti, jog tai yra informacija, su kuria buvo susidurta  praeityje. Antrosios stadijos metu naujai gauta informacija siejama su senąja. Pradedami megzti neuroniniai tinklai, susiejantys egzistuojančius tinklus su naujuoju, kuris reprezentuoja šią pavardę. Pavyzdžiui, žinios apie gyvūnus, evoliuciją, žmogaus ryšius su kitomis gyvybės rūšimis yra jungiamos su naujuoju tinklu. Prasmės suteikimas dar nereiškia informacijos išlaikymo. Tam, kad informacija būtų išlaikoma kiek įmanoma ilgiau, ji turi būti įvaldoma. Tai reiškia, jog žmogus turi ne tik mechaniškai išmokti, bet ir gerai suprasti teoriją, taikyti gyvenime. Vien kartoti tikrai neužtenka, reikalingas gilesnis susiejimas su turimomis žiniomis ir veiklomis. Tad tokios yra trys pagal Fiurstą išmokimo stadijos, paaiškinančios skirtingus supratimo lygmenis.

Ar mokslininkai gali tiksliai nustatyti konkrečią smegenų žievės sritį, kurioje yra saugoma konkreti informacija?

Taip, tai įmanoma. Tai atliekama tyrimuose su laboratorinėmis pelėmis. Pirmiausia yra dažomi neuronai, vėliau atliekamas skrodimas ir nagrinėjamas naujai užmegztas neuronų tinklas. Tam reikalingos „švarios“ pelytės, kad būtų galima išsiaiškinti, kur buvo suformuoti tam tikri tinklai. Tačiau dėl etinių priežasčių tokie tyrimai neatliekami su žmonėmis, todėl remiamasi tik gyvūnų modeliais. Konkrečių žievės zonų modalinį pasiskirstymą taip pat gali patikrinti ir neurochirurgai prieš smegenų operacijas. Stimuliuodami elektrodu konkrečias smegenų žievės dalis ir paprašę paciento atlikti įvairias užduotis (skaičiuoti, pasakoti, pakelti ranką ir kt.) neurochirurgai, identifikuoja už kalbą ir kitas funkcijas atsakingas paciento žievės zonas.

Atmintis yra ne tik tai, ką galime atsiminti, bet ir gebėjimas išsaugoti informaciją. Kas galėtų padėti žmogui kuo ilgesniam laikui išsaugoti daugiau informacijos smegenyse ir jos neužmiršti? Paprastai tariant, jei disko talpa 1TB duomenų, kaip neprarasti duomenų ir kuo paprasčiau talpą padidinti iki 10TB?

Informacijos užmiršimo neišvengsime, dėl sinaptinio genėjimo proceso – ryšiai, kurie nėra naudojami yra išardomi. Vienintelis būdas išlaikyti ryšius – naudoti turimą informaciją. Jeigu informacija greitai pasimiršta, galima naudoti įvairius triukus, kurie gali padėti pamiršimo procesą kiek sulėtinti. Galima priskirti informacijai tam tikrą svarbą, nes informacija, kuri laikoma svarbia, „išgaruoja“ ne taip greitai dėl stipresnio jos įtinklinimo. Tam gali būti taikomos įvairios mnemoninės strategijos. Pavyzdžiui, norint atsiminti tam tikrą kodą, kiekvienam iš skaičių gali būti priskiriamas tam tikras vaizdinys. Tarkime, mintyse susikuriamas vaizdas, kai užėjus į kambarį matome 8 lovas, 4 kėdes ir 2 langus ir t.t. Mnemoninės priemonės padeda įtinklinti, su daugiau tinklų susieti ir padidinti informacijos išlaikymo tikimybę. Kitas efektyvus būdas, kaip išlaikyti informaciją ilgiau, yra suteikti jai emocinį krūvį. Jei informacija neturi emocinio krūvio, ji greičiau pasimiršta. Tarkime, jei pavyksta save įtikinti, jog ši informacija yra svarbi ir bus reikalinga tam tikroje situacijoje ateityje, tas įsitikinimas padidina tikimybę, kad informacija išliks.

Ar tam tikras maistas tikrai statistiškai reikšmingai gali padėti sustiprinti smegenų veiklą, kas padėtų atlikti tam tikras užduotis? Pavyzdžiui, ar tikrai verta suvalgyti gabaliuką šokolado prieš testą ar egzaminą? Ar tikrai tuomet galime tikėtis spręsti užduotis geriau nei tai darytų tas pats asmuo, nevalgęs šokolado?

Labai dažnai ieškoma ne to, kaip sumažinti blogus dalykus, o pagerinti gerus: kokį supermaistą vartoti, kad taptume protingi. Deja, turiu nuliūdinti, tačiau tokių maisto produktų nėra. Paieškos apsiriboja placebo efektu ar apverstos U raidės efektu (kai mažas naujos medžiagos kiekis funkcijas truputį pagerina, tačiau didinant medžiagos kiekį matomas atvirkštinis rezultatas). Jei vienu tyrimu pavyksta įrodyti kokio produkto teigiamą poveikį, tai vėlesniais tyrimais tokio poveikio nepavyksta įrodyti takaint tas pačias metodikas. Kalbant šia tema galima remtis tik eksperimentiniais tyrimais, kai sudaromos žmonių grupės ir vertinamas tam tikro produkto efektas. Visgi tokių tyrimų atlikta mažai. Daugiausiai mitybos tyrimų yra apklausų pobūdžio, kur tiesiog yra prašoma žmonių atlikti tam tikras protines užduotis. Po to pateikiamas klausimynas apie mitybos įpročius. Rezultatai dažniausiai būna tokie, kad žmonės, kurie maitinosi tam tikrais produktais, būna protingesni. Nėra lyginama, ar rezultatams turi įtakos socialinis ir ekonominis statusas ar produktų vartojimas. Tie žmonės, kurie dažnai gali nusipirkti kavos, juodo šokolado, lašišos, riešutų, avokado, neretai daugiau uždirba ir gyvena, kiek kitokį, saugesnį ir protiškai labiau stimuliuojantį, gyvenimą, todėl ir galima tikėtis skirtingų rezultatų.