Oksfordo universitetą baigusi lietuvė: sėkmės receptas yra užsispyrimas ir siekis daugiau

 

Viktorija Folk kilusi iš Panevėžio, baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją, vėliau tęsė biochemijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, dešimtmetį praleido Jungtinėje Karalystėje, kur viename iš garsiausių pasaulio universitetų Oksforde įgijo biochemijos magistro laipsnį, tęsė akademinę veiklą, vėliau pasuko į verslą. Ji yra viena aktyviausių JBG alumnų asociacijos narių, aktyviai dalyvauja įvairiose iniciatyvose, skatinančiose moksleivių lyderystę, remia įvairias savanorystės idėjas, aktyviai dalyvauja kitose visuomeninėse veiklose.

 

Šiuo metu dirbate projektų vadove prestižiniame Makso Planko plazmos fizikos institute Vokietijoje. Plačiau papasakokite apie savo veiklą.

 

Šiuo metu dirbu projektų vadove branduolinės plazmos tyrimų institute. Turbūt esu radusi labai specifinę sau tinkamą poziciją, nes dirbu kartu su mokslininkais ir nesu toli atitolusi nuo mokslo, padedu jiems finansiniais ir projektų valdymo aspektais. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti tarptautinėje aplinkoje, nes EUROfusion konsorciumas jungia 30 skirtingų institutų visoje Europoje įskaitant Lietuvos Energetikos Institutą Kaune. 

Viktorija Folk

Pirmosios pakopos, kitaip tariant – bakalauro, studijas baigėte Lietuvoje, Vilniaus universitete. Vėliau tęsti studijų išvykote į Oksfordo universitetą. Jei galėtumėte rinktis studijas iš naujo, ar tai būtų vis tiek biochemija?

 

Visuomet įdomu pagalvoti, kaip būtų buvę, jeigu vienas ar kitas sprendimas būtų priimtas kitaip. Turbūt studijuočiau finansus ir verslą, nes būtent šiose srityse save atrandu dažniausiai ir labiausiai man tai tinkama. Ko neįvertinau tada, bet dabar toje srityje matau didelį potencialą – tai kompiuterių mokslas. Galbūt tai galėjo būti mano dar vienas pasirinkimas. 

 

Studijuoti prestižiniame universitete trokšta daugelis moksleivių. Koks yra tas sėkmės receptas? Kaip tapti tokių universitetų dalimi?

 

Sėkmės receptas yra užsispyrimas ir siekis daugiau. Turbūt taip pat aš gimiau pačiu tinkamiausiu laiku. Mano bakalauro studijos baigėsi būtent tada, kuomet Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kas leido man labai paprastai emigruoti į Didžiąją Britaniją. Dar vienas aspektas, kuris man padėjo greitai įsikurti naujoje šalyje, buvo mano studijos. Po mėnesio paieškų aš radau darbą pagal specialybę žinomoje blue-chip kompanijoje – „Unilever“. Darbas „Unilever“ buvo pirma korporatyvinio darbo patirtis, turėjau puikius vadovus, iš kurių daug išmokau apie vadovavimą ir darbą komandoje. Vienas iš mano vadovų man pasiūlė siekti daugiau ir mokytis toliau. Jo motyvacija, tikėjimas manimi ir palaikymas buvo be galo svarbūs aspektai, kurie toliau lėmė mano studijų pasirinkimą.

 

Šiuo metu gyvenate viename iš Vokietijos didmiesčių Miunchene, Jus sieja artimas ryšys su Italija. Galbūt pastebėjote šių šalių švietimo sistemos ypatybes, iš kurių vertėtų pasimokyti ar net pabandyti perimti Lietuvai?

 

Su švietimo sistema susipažinau Vokietijoje tada, kuomet į mūsų institutą vasarą atėjo pirmi praktikantai. Aš buvau nustebusi, jog yra privaloma visiems Vokietijoje jau nuo 15-16 metų atlikti 2 savaičių praktiką pasirinktoje srityje. Man pasirodė, kad tai geniali idėja, ir kuomet buvau grįžus į Lietuvą dirbti „Kurk Lietuvai“ programoje, būtent tą idėją įgyvendinau Juozo Balčikonio gimnazijoje. Jau ketverius metus iš eilės gimnazistai gali pasibandyti savo būsimą, norimą specialybę per pavasario atostogas. Lietuva galėtų įgyvendinti ir perimti šią idėją nacionaliniu mastu.

Jeigu nori, kad kažkas būtų padaryta, duok darbą užimtam žmogui. Aš tiesiog negaliu nusėdėti vienoje vietoje, turiu nuolat keliauti, ką nors veikti ir mokytis kažką naujo. ​

Kokia mokinė buvote mokykloje? Kas buvo tas lemtingas veiksnys, padėjęs įstoti į Oksfordo universitetą? Galbūt Jūsų atkaklumas, galbūt popamokinė veikla ar veiklos studijų metais.

 

Mokykloje buvau gana aktyvi, klasės seniūnė. Manau, organizaciniai mano įgūdžiai jau buvo pastebimi tais laikais. Mūsų klasė buvo vienintelė klasė, kuri dalyvavo nacionaliniame Danijos – Lietuvos mainų konkurse ir jį laimėjo. Taip visa mūsų klasė 1999 metais buvo išvažiavusi į Daniją keletą savaičių pagal mainų programą. Man tuomet tai buvo pirma kelionė į užsienį. 

 

Esate beprotiškai užimtas žmogus: Juozo Balčikonio gimnazijos alumnų prezidentė, viena iš Miuncheno lietuvių bendruomenės steigėjų, grįžote į Lietuvą dalyvauti „Kurk Lietuvai” projekte ir kitose visuomeninėse veiklose. Kaip Jums pavyksta visur suspėti? Ar tenka kažko atsisakyti? Kas Jus motyvuoja tiek daug veikti?

 

Aš visada buvau užsiėmusi ir man tai patinka. Man labai patiko vienos britės bankininkės išsakyta mintis – „If you need something to be done, give it to a busy person“, – vertimas būtų toks: „Jeigu nori, kad kažkas būtų padaryta, duok darbą užimtam žmogui“. Aš tiesiog negaliu nusėdėti vienoje vietoje, turiu nuolat keliauti, ką nors veikti ir mokytis kažką naujo. 

Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje visada išmoksti ką nors naujo, tau padeda geriau pažinti save arba įvertinti, kokius įgūdžius reikia lavinti.

Ar esate patyrusi tokią nesėkmę, kuri labai stipriai padėjo tapti tokiu žmogumi, kokiu esate šiandien?

 

Nesėkmių būta ir nemažai, taip pat prie nesėkmių pridėčiau dar ir išgyventas sudėtingas situacijas vaikystėje kaip tėvų skyrybos. Kiekvienoje sudėtingoje situacijoje visada išmoksti ką nors naujo, tau padeda geriau pažinti save arba įvertinti, kokius įgūdžius reikia lavinti. Taip pat įvertinti, ko tu galbūt neturėjai arba tau nebuvo leidžiama turėti vaikystėje ir kaip padaryti, kad tai būtų pasiekiama daugeliui jaunų žmonių.

 

Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta į darbo rinką ateinančiam jaunimui? Ką patartumėte moksleiviams? Ką norėtumėte pasakyti sau gimnazistei?

 

Į dabartinę darbo rinką ateinančiam jaunimui siūlyčiau plėsti žinias ir įgūdžius už gimnazijos ar universiteto ribų. Šiais laikais yra neribotos galimybės mokytis bet kokią discipliną – Udemy, Coursera, BitDegree ir kt. Galima klausytis pasaulinio lygio universitetų paskaitų. Dar viena tendencija, kurią pastebiu nuolat, yra tai, kad labai vertinami profiliai, kurie turi multi-disciplininį išsilavinimą. Pavyzdžiui, tu esi biochemikas, medikas ar mikrobiologas, bet kartu moki gerai programuoti. Trans-disciplininiai profiliai, manau, yra labai paklausūs ir jie bus standartas ateityje darbo rinkoje.

 

Viename iš savo interviu minėjote, jog norėtumėte, kad praktika, kai visi norintys moksleiviai iš arti gali susipažinti su juos dominančia profesija, apie kurios studijas svarsto, būtų įtvirtinta nacionaliniu lygmeniu. Jūsų nuomone, kodėl ši ar panašaus pobūdžio idėja sunkiai ir lėtai skinasi kelią Lietuvoje?

 

Šitas projektas buvo pasiūlytas vyriausybės kanceliarijai ir „Kurk Lietuvai“ programai kaip projektas, kurį galima būtų įgyvendinti nacionaliniu lygmeniu, tačiau atsiliepimų ir pritarimo nesulaukta. Taip pat manau, kad aš negaliu pakeisti šalies, regiono arba miesto, bet aš galiu pakeisti gimnazijos gimnazistų nuomonę renkantis savo specialybę. Ir tai jau yra man daug. 

Trans-disciplininiai profiliai, manau, yra labai paklausūs ir jie bus standartas ateityje darbo rinkoje.

Ar turėjote gyvenimo mokytoją ar sektiną pavyzdį būdama moksleivė? Jei taip, kas ji ar jis?

 

Įdomu tai, kad būdama gimnazijoje aš nemaniau, kad kuris mokytojas ar mokytoja yra man sektinas pavyzdys, tik vėliau atėjo suvokimas, kad mokytojai investuodavo į mus daug laiko, dėstydavo ne tik pamokas ir jų turinį, bet ir diskutuodavo bendrinėmis tuo metu aktualiomis temomis, norėdavo, kad mes suvoktume vienų ar kitų tiesų vertę ir esmę. Labiausiai įstrigusi į atmintį man yra lietuvių kalbos mokytoja Irena Pupienytė, kuri savo užsispyrimu, dedikacija ir nuolatiniu dėmesiu auklėjo mus tarsi savo vaikus.

 

Jūsų knygos rekomendacija skaitytojams.

 

Paskutinė mano skaityta knyga yra „Age of Surveilance Capitalism“, parašyta Shoshana Zuboff. Brutaliai apnuoginta tiesa apie mūsų dabartinį modernų gyvenimą ir internetą, akcentuojant, kiek daug ir stipriai apie jį mes nesusimąstome arba nesuvokiame ir kokios yra to pasekmės. 

Share on facebook
Share on linkedin