NEUROPSICHOLOGĖ: VIENAS EFEKTYVIŲ BŪDŲ IŠLAIKYTI INFORMACIJĄ ILGIAU YRA SUTEIKTI JAI EMOCINĮ KRŪVĮ
„Galva be atminties – kaip tvirtovė be įgulos“, – teigė Napoleonas. Puiki atmintis, gebėjimas greitai mokytis, spręsti problemas yra žmogaus siekiamybė. Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti ir atsiminti tai, kas buvo patirta, suvokta ar galvota.
Apie atmintį nervinių ląstelių lygmenyje pasakoja ir patarimus, kaip mokytis efektyviai, pateikia neuropsichologijos mokslų daktarė Ramunė Dirvanskienė. 2007 m. ji baigė Vilniaus Žemynos gimnaziją. Po to, Vilniaus uiversitete įgijo psichologijos mokslų bakalaurą, Edinburgo uiversitete baigė Žmogaus pažintinių neuromokslų magistro studijas bei apsigynė psichologijos mokslų daktaro laipsnį. Knygos „Kaip veikia smegenys“ autorė dėsto Vilniaus uiversitete, vadovauja Lietuvos psichologų sąjungos neuropsichologijos grupei.
Įsivaizduokime, testo metu reikia atsiminti anglų gamtininko, sukūrusio evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją, pavardę. Apie jį buvome skaitę, kelis kartus girdėję pamokų metu. Ar įmanoma pasakyti, kaip mokymasis prasideda?
Atsakydama į šį klausimą remsiuosi išmokimo stadijomis pagal Fiurstą. Jis formuodamas savo teoriją, išskyrė 3 stadijas apie tai, kaip neuronų lygmenyje žmogus mokosi. Paminėtą Č. Darvino pavyzdį pritaikysiu pasakodama apie šias stadijas. Taigi, pirmosios stadijos metu susiformuoja tinklas neuronų, kurie įsižiebia pirmą kartą išgirdus gamtininko pavardę. Mokinys dar nežino, nei kas šis žmogus, nei kuo jis žymus. Pirmosios stadijos metu vyksta tik atpažinimas. Stadijos pabaigoje mokinys geba atpažinti, jog tai yra informacija, su kuria buvo susidurta praeityje. Antrosios stadijos metu naujai gauta informacija siejama su senąja. Pradedami megzti neuroniniai tinklai, susiejantys egzistuojančius tinklus su naujuoju, kuris reprezentuoja šią pavardę. Pavyzdžiui, žinios apie gyvūnus, evoliuciją, žmogaus ryšius su kitomis gyvybės rūšimis yra jungiamos su naujuoju tinklu. Prasmės suteikimas dar nereiškia informacijos išlaikymo. Tam, kad informacija būtų išlaikoma kiek įmanoma ilgiau, ji turi būti įvaldoma. Tai reiškia, jog žmogus turi ne tik mechaniškai išmokti, bet ir gerai suprasti teoriją, taikyti gyvenime. Vien kartoti tikrai neužtenka, reikalingas gilesnis susiejimas su turimomis žiniomis ir veiklomis. Tad tokios yra trys pagal Fiurstą išmokimo stadijos, paaiškinančios skirtingus supratimo lygmenis.
Ar mokslininkai gali tiksliai nustatyti konkrečią smegenų žievės sritį, kurioje yra saugoma konkreti informacija?
Taip, tai įmanoma. Tai atliekama tyrimuose su laboratorinėmis pelėmis. Pirmiausia yra dažomi neuronai, vėliau atliekamas skrodimas ir nagrinėjamas naujai užmegztas neuronų tinklas. Tam reikalingos „švarios“ pelytės, kad būtų galima išsiaiškinti, kur buvo suformuoti tam tikri tinklai. Tačiau dėl etinių priežasčių tokie tyrimai neatliekami su žmonėmis, todėl remiamasi tik gyvūnų modeliais. Konkrečių žievės zonų modalinį pasiskirstymą taip pat gali patikrinti ir neurochirurgai prieš smegenų operacijas. Stimuliuodami elektrodu konkrečias smegenų žievės dalis ir paprašę paciento atlikti įvairias užduotis (skaičiuoti, pasakoti, pakelti ranką ir kt.) neurochirurgai, identifikuoja už kalbą ir kitas funkcijas atsakingas paciento žievės zonas.
Atmintis yra ne tik tai, ką galime atsiminti, bet ir gebėjimas išsaugoti informaciją. Kas galėtų padėti žmogui kuo ilgesniam laikui išsaugoti daugiau informacijos smegenyse ir jos neužmiršti? Paprastai tariant, jei disko talpa 1TB duomenų, kaip neprarasti duomenų ir kuo paprasčiau talpą padidinti iki 10TB?
Informacijos užmiršimo neišvengsime, dėl sinaptinio genėjimo proceso – ryšiai, kurie nėra naudojami yra išardomi. Vienintelis būdas išlaikyti ryšius – naudoti turimą informaciją. Jeigu informacija greitai pasimiršta, galima naudoti įvairius triukus, kurie gali padėti pamiršimo procesą kiek sulėtinti. Galima priskirti informacijai tam tikrą svarbą, nes informacija, kuri laikoma svarbia, „išgaruoja“ ne taip greitai dėl stipresnio jos įtinklinimo. Tam gali būti taikomos įvairios mnemoninės strategijos. Pavyzdžiui, norint atsiminti tam tikrą kodą, kiekvienam iš skaičių gali būti priskiriamas tam tikras vaizdinys. Tarkime, mintyse susikuriamas vaizdas, kai užėjus į kambarį matome 8 lovas, 4 kėdes ir 2 langus ir t.t. Mnemoninės priemonės padeda įtinklinti, su daugiau tinklų susieti ir padidinti informacijos išlaikymo tikimybę. Kitas efektyvus būdas, kaip išlaikyti informaciją ilgiau, yra suteikti jai emocinį krūvį. Jei informacija neturi emocinio krūvio, ji greičiau pasimiršta. Tarkime, jei pavyksta save įtikinti, jog ši informacija yra svarbi ir bus reikalinga tam tikroje situacijoje ateityje, tas įsitikinimas padidina tikimybę, kad informacija išliks.
Ar tam tikras maistas tikrai statistiškai reikšmingai gali padėti sustiprinti smegenų veiklą, kas padėtų atlikti tam tikras užduotis? Pavyzdžiui, ar tikrai verta suvalgyti gabaliuką šokolado prieš testą ar egzaminą? Ar tikrai tuomet galime tikėtis spręsti užduotis geriau nei tai darytų tas pats asmuo, nevalgęs šokolado?
Labai dažnai ieškoma ne to, kaip sumažinti blogus dalykus, o pagerinti gerus: kokį supermaistą vartoti, kad taptume protingi. Deja, turiu nuliūdinti, tačiau tokių maisto produktų nėra. Paieškos apsiriboja placebo efektu ar apverstos U raidės efektu (kai mažas naujos medžiagos kiekis funkcijas truputį pagerina, tačiau didinant medžiagos kiekį matomas atvirkštinis rezultatas). Jei vienu tyrimu pavyksta įrodyti kokio produkto teigiamą poveikį, tai vėlesniais tyrimais tokio poveikio nepavyksta įrodyti takaint tas pačias metodikas. Kalbant šia tema galima remtis tik eksperimentiniais tyrimais, kai sudaromos žmonių grupės ir vertinamas tam tikro produkto efektas. Visgi tokių tyrimų atlikta mažai. Daugiausiai mitybos tyrimų yra apklausų pobūdžio, kur tiesiog yra prašoma žmonių atlikti tam tikras protines užduotis. Po to pateikiamas klausimynas apie mitybos įpročius. Rezultatai dažniausiai būna tokie, kad žmonės, kurie maitinosi tam tikrais produktais, būna protingesni. Nėra lyginama, ar rezultatams turi įtakos socialinis ir ekonominis statusas ar produktų vartojimas. Tie žmonės, kurie dažnai gali nusipirkti kavos, juodo šokolado, lašišos, riešutų, avokado, neretai daugiau uždirba ir gyvena, kiek kitokį, saugesnį ir protiškai labiau stimuliuojantį, gyvenimą, todėl ir galima tikėtis skirtingų rezultatų.
Kaip reikėtų mokytis, kad neuronai kuo greičiau užmegztų tarpusavio ryšius ir tai, kas buvo išmokta, kuo greičiau atsidurtų ilgalaikėje atmintyje?
Reikėtų atkreipti dėmesį į du aspektus. Pirmasis – bendras fiziologinio lygio palaikymas. Tam, kad smegenys galėtų mokytis, turi būti pakankamai smegenų neurotropinio faktoriaus. Apskritai, svarbi gera bendra sveikatos būklė, fizinis aktyvumas, miegas, mityba. Ne veltui rytais, kai esame gerai pailsėję, mokytis sekasi daug geriau, nei vidury nakties, kai esame pervargę. Natūraliai jaunam žmogui arba vaikui sekasi mokytis daug geriau, o vyresnio amžiaus asmeniui vien dėl biologinių priežasčių reikia įdėti gerokai daugiau pastangų. Jeigu kalbame apie tris atminties stadijas: įsiminimą, atsiminimą ir išlaikymą, svarbiausias mokymosi etapas yra įsiminimas. Dažniausiai atminties sutrikimai yra būtent dėmesio sutrikimai, kada asmuo nesutelkia pakankamai dėmesio įsiminimo stadijoje ir ta informacija nėra įtinklinima. Pats geriausiais būdas pagerinti atmintį yra pagerinti dėmesio sutelkimą tam, kad daugiau informacijos būtų įtinklinama. Dėmesio sutelkimas vyksta tada, kada aktyvinama smegenų žievės prieškaktinė skiltis. Atliekant fMRI aiškiai matyti, kad, kai žmogus aktyviai mokosi, būtent paminėta smegenų žievės sritis tampa labiausiai aktyvi. O kai asmuo tą informaciją įvaldo, tai tampa automatiškai atliekamu veiksmu, aktyvacija prieškaktinėje skiltyje drastiškai krenta.
Įdomu tai, kad ši smegenų dalis aktyviai dalyvauja mokymosi procese net 7 skirtingais būdais. Pirma, per dėmesio koncentraciją – mokantis ko nors naujo tai leidžia sutelkti milijardus neuroninių tinklų, juos sukoncentruoti į tam tikro objekto pažinimą. Taip pat ši sritis atsakinga už trukdžių slopinimą. Slopinimas leidžia aktyviai blokuoti informaciją, kuri nėra susijusi su norimu stimulu. Kai niekas kitas neblaško pažinimo proceso, tuomet įtraukti neuroniniai tinklai gali išlikti visiškai sutelkti į norimą stimulą. Taip pat prieškaktinė skiltis labai svarbi emocijų kontrolei. Ne tik neigiamų emocijų, kurios trukdo mokytis, slopinimui, bet ir teigiamų emocijų paskatinimui kalbant apie savęs motyvavimą mokytis. Dėl šios smegenų dalies galime apibendrinti, lyginti informaciją ir atrinkti svarbiausią. Prieškaktinė sritis taip pat yra labai svarbi motyvacijai, gebėjimui išlaikyti save darbinėje būsenoje, tam, kad asmuo nepasiduotų čia ir dabar esantiems mažiems atpildams. Taip pat šioje smegenų srityje „gyvena“ darbinė atmintis. Naujai gauta informacija yra susiejama su esančia ilgalaikėje atmintyje, jos aktyviai lyginamos. Ši sritis atsakinga ir už persijungimą. Ne tik lyginama nauja informacija su sena, bet ir aktyviai persijungiama nuo seno mąstymo būdo prie naujo, patobulinto būdo. Ši sritis atsakinga ir už valios procesus. Žmonės, kurie turi labiau išlavintą prieškaktinę skiltį efektyviau, mokosi. Galima matyti ir vaikų pažintinių funkcijų šuolius raidos kilimą kartu su šios dalies raidos etapais.
Kai žmonės klausia, kaip galime padėti sau pagerinti mokymosi procesą, ir tikisi išgirsti kokio nors vitamino pavadinimą, taip tikrai nebus. Geriausias būdas pagerinti mokymosi efektyvumą yra gerinti smegenų sveikatą. Tai yra tradiciniai dalykai: mityba, miegas, fizinis aktyvumas. Na, ir svarbu lavinti smegenų žievės prieškaktines skilties funkcijas tam, kad geriau gebėtume sutelkti dėmesį, išlaikyti motyvaciją.
Ar yra žinoma vidutinio žmogaus slenkstinė fizinės veiklos trukmė, kurią pasiekus galima tikėtis teigiamo poveikio kognityvinėms funkcijoms?
Tarp mokslininkų vis dar vyksta diskusijos, kiek to laiko turėtų būti skiriama. Tačiau kol kas laikomasi sutarimo, kad kiekvieną dieną naudinga būtų užsiimti mažiausiai 30 min. vidutinio intensyvumo fizine veikla. Turiu omenyje, aerobinę veiklą. Nekalbame apie įvairius ištvermės ar kitus pratimus, kurie taip pat yra svarbūs.
Kodėl užuot pasirinkusi gydytojo profesiją (tarkime, neurologo ar neurochirurgo), pasirinkote kitokį, bet labai artimą kelią?
Pirmiausia baigiau psichologijos mokslų studijas. Vėliau supratau, kad neuromokslai mane tikrai labai domina. Tuo labiau, kad ir norint tapti gydytoja, būtų reikėję pradėti visiškai naują kelią. O neuromokslai yra labai įdomi sritis, turinti daug perspektyvų. Galima rasti daug sąlyčio taškų su daugeliu kitų mokslų. Kiekvienas čia gali atrasti jį dominančią sritį. Problema tik ta, kad Lietuvoje yra mažai darbo vietų neuromokslininkams, kur būtų galima iš to pragyventi.
Jūsų rekomenduojama knyga.
Man labai patiko į lietuvių kalbą išversta Norman Doidge knyga „Smegenų gebėjimas gyti“. Tik reikėtų nesupainioti su to paties autoriaus knyga „Save keičiančios smegenis“. Knyga skirta pažengusiems, todėl asmuo, kuris labai domisi neuromokslais ir turi bazinių žinių bagažą, šią knygą įveikti tikrai pavyks. Asmeniui, kuris tik pradėjo domėtis neuromokslais, tinkamiausia būtų mano pačios parašyta knyga, nes ji orientuota į plačią auditoriją.